Istorija
- Lietuvos proistorė
- Lietuvos didvalstybės kūrimasis
- LDK europėjimas ir christianizacija
- LDK bajorų Respublikos įtvirtinimas. Reformacija
- LDK Abiejų Tautų Respublikoje. Katalikiškoji reforma
- Valstybės ir visuomenės reformos. ATR sunaikinimas
- Apšvietos idėjų sklaida ir poveikis Lietuvos visuomenei
- Edukacinė komisija ir pasaulietinis švietimas
- Ketverių metų Seimo reformos. Gegužės 3 - iosios Konstitucija
- Tado Kosciuškos sukilimas. ATR sunaikinimas
- Fiziokratų mintis Lietuvoje
- Klasicizmas Lietuvoje
- Lietuva Rusijos imperijoje. Moderniosios tautos kūrimas
- Modernioji Lietuvos Respublika
- Okupuota Lietuva. Sovietizacija
- Šiuolaikinė Lietuvos valstybė
Ketverių metų Seimo reformos. Gegužės 3 - iosios Konstitucija
Ketverių metų seimas į Lietuvos ir Lenkijos istoriją įėjo kaip didžiųjų reformų epocha. Jis susirinko Varšuvoje ir darbą pradėjo 1788 m. spalio 6 dieną, o jau lapkričio 10 dieną pasakyta valdovo Stanislovo Augusto kalba: „Karalius su Tauta, Tauta su Karaliumi“ tapo Ketverių metų seimo darbo devizu. Valdovo ir vidutiniosios bajorijos atstovų sąjunga pradėjo valstybės pertvarkymų epochą.
Buvo nutarta padidinti kariuomenę ligi 100 tūkst. žmonių bei panaikinti 1775 m. Kotrynos II iniciatyva įsteigtą Nuolatinę Tarybą, buvusią Lietuvai ir Lenkijai bendru vykdomosios valdžios organu. Seimas griežtai pasisakė prieš ilgai trukusią Rusijos dvaro įtaką Abiejų Tautų Respublikai.
1789 m. rugsėjo 7 d. seimas sudarė Deputaciją valstybės valdymo formai pataisyti. Lapkričio mėnesį seimas nutarė Lietuvoje ir Lenkijoje įsteigti 72 civilines–karines tvarkos komisijas, kurios tapo pirmosiomis vietinės valdžios institucijomis, turėjusiomis atlikti naujas, epochos reikalavimus atitinkančias administravimo funkcijas.
Nemažą įtaką seimo narių politinėms nuostatoms ir sprendimams turėjo griausmingi įvykiai Prancūzijoje. Josios revoliucijos atgarsiai ypač aiškiai buvo juntami tarp Varšuvos miestiečių, kurie tapo aktyviais naujų permainų šalininkais ir dramatiškų įvykių dalyviais.
1789 m. pabaigoje galutinai susiformavo vadinamoji „patriotų“ partija. Jos lyderiai siekė įvykdyti esminę valstybės valdymo reformą, o sostą padaryti paveldimą. 1790 m. rudenį baigėsi seimo kadencija. Idant nebūtų nutrauktos reformos, buvo nutarta tuometiniams seimo nariams pratęsti mandatus dar dvejiems metams. Tų pačių metų lapkričio 16 d. buvo paskirti nauji rinkimai, po kurių seimas darbą pradėjo būdamas dvigubos sudėties. Iš 172 deputatų naujokų buvo 112. Tai buvo karta, išaugusi Apšvietos epochos idėjų persmelktoje socialinėje aplinkoje, išauklėta pagal Edukacinės komisijos nužiestą patriotinio lavinimo programą ir aiškiai suvokusi individualios pilietinės atsakomybės reikšmę. Jos nesaistė įsipareigojimai senajam valdžios elitui ir jo politinės mąstysenos krypčiai.
Paskutinė konstitucijos projekto versija buvo tobulinama iki 1791 m. balandžio mėnesio pabaigos.Tuo metu vis intensyviau dirbantis seimas priėmė du svarbius įstatymus, vėliau tapusius sudėtine konstitucijos dalimi. 1791 m. kovo 24 dieną buvo patvirtintas seimelių įstatymas, o balandžio 18-ąją – miestų įstatymas.
Gegužės 3 dieną Varšuvoje tvyrojo įtampa. Į gatves išėjo apie 20 tūkst. miestiečių, demonstruojančių ištikimybę būsimos konstitucijos nuostatoms. Kariuomenė apsupo karaliaus pilį, kurioje posėdžiavo seimas. Pačioje salėje greta seimo narių ir senatorių sėdėjo vadinamieji arbitrai-miestiečių atstovai. Audringa diskusija truko septynias valandas. Vakarop rūmų salėje pasigirdo džiaugsmingi šūksniai: „Vivat Karalius, vivat naujoji Konstitucija!“ Galiausiai 110 seimo narių pritarė konstitucijai, o 72 buvo prieš. Didinga dalyvių eisena patraukė į Šv. Jono katedrą, kur iškilmingomis mišiomis buvo vainikuotas ilgametis „reformų tėvų“ triūsas.
Naujoji Lietuvos ir Lenkijos valstybių konstitucija – „Valdymo įstatymas“ – buvo visų XVIII a. antrosios pusės Abiejų Tautų Respublikoje vykdytų politinių, socialinių ir ūkinių reformų kulminacija. Laisvės patosas užvaldė daugelio širdis. Vilniaus universiteto susirinkime rektorius Martynas Počobutas pareiškė, kad konstitucija, panaikinus senąją netvarką ir patvirtinus išmintingą laisvę, yra užtikrintas mūsų vilčių pamatas ir krašto laimės pradžia. Merkinėje akademinė jaunuomenė giedojo Kantatą: Vivat Karalius, vivat tėvynė ir vaikai. Užliejo mus ši Gegužės Trečiosios Diena.
Abiejų Tautų Respublika įgijo Naujųjų laikų dvasią ir naujos visuomenės kūrimo principus atitinkantį pagrindinį valstybės įstatymą. Valstybė įgavo konstitucinės monarchijos statusą. Buvo panaikinta ilgametė seimų destrukcijos priežastis-liberum veto principas. Tačiau konstitucija galiojo tik 14 mėnesių – iki 1792 m. liepos 23 d., kai monarchas Stanislovas Augustas išdavikiškai prisijungė prie Rusijos dvaro suorganizuotos Targovicos konfederacijos, nukreiptos prieš reformų programą.
Gegužės 3 d. Konstitucija nėra paskutinis Ketverių metų seimo darbų akordas. Valstybės pagrindų reformą užbaigė 1791 m. spalio 20 dieną priimtas įstatymas – „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“. Jį seimui pateikė Lietuvos konfederacijos maršalas Kazimieras Nestoras Sapiega. Šis įstatymas nedviprasmiškai teigė, kad Lietuvos „provincija“ yra kažkas kita nei Mažoji Lenkija ar Didžioji Lenkija.
Su Gegužės 3 d. Konstitucija susiję epochiniai įvykiai išreiškė Lietuvoje naujos bajorų kartos politines ir socialines aspiracijas, virtusias realių veiksmų programomis 1831 ir 1863 metų sukilimuose.
Eligijus Raila
